Pastarosiomis savaitėmis Pekinas paskelbė apie skatinamųjų priemonių antplūdį arba ketinimus imtis tokių priemonių, nes pavojaus signalai Kinijos ekonomikoje vis stiprėja.
Centrinis bankas sumažino įvairias paskolų palūkanas, sumažino grynųjų pinigų atsargų reikalavimus bankuose ir pasiūlė daugiau likvidumo akcijų rinkai. Pareigūnai taip pat pranešė, kad palengvėjo vietos valdžios skolos ir slegianti nekilnojamojo turto rinka.
Tačiau vyriausybė dar neturi atskleisti tvirtų planų dėl didelės fiskalinės bazukos, kuri padėtų daugiau pinigų į vartotojų kišenes paklausai atgaivinti. Šeštadienį labai lauktas Finansų ministerijos pranešimas dar labiau nuvylė ekonomistus, tik paerzindamas, kad yra daug vietos didesnėms vyriausybės išlaidoms, ir siūlydamas vėliau paskelbti daugiau veiksmų.
Prieš kelerius metus sprogus Kinijos nekilnojamojo turto rinkos burbului, vartotojai nenorėjo išlaidauti, o defliacijos požymiai ėmė slinkti. Tačiau iš dalies dėl savo paniekos „gerovei“, Kinija nenorėjo pasiūlyti didelės tiesioginės pagalbos vartotojams.
Užuot išlaisvinusi didžiulius fiskalinius pervedimus, kaip JAV darė per pandemiją stimulų patikrinimų forma, Kinija rėmėsi dešimtmečių senumo strategija, kuria pirmenybę teikia pramoninei gamybai, o ne visa kita, skatindama produkcijos antplūdį šalies viduje ir eksportą į užsienį.
Be didesnės pagalbos paklausai, Kinijos palūkanų mažinimas iš tikrųjų gali dar labiau pabloginti ekonomiką, nes paaštrins defliacijos problemą. Didelė priežastis yra ta, kad, skirtingai nei JAV, Kinijos augimas vis dar labiau priklauso nuo gamybos ir investicijų, o ne nuo vartojimo
Taigi, nors palūkanų mažinimas iš Federalinio rezervo gali paskatinti amerikiečius daugiau skolintis automobiliams ar kitiems brangiems daiktams pirkti, Kinijoje taip nėra.
Pasak Pekino universiteto finansų profesoriaus Michaelio Pettiso, Kinijos finansų sistema daugiausia nukreipta į ekonomikos pasiūlą. Visų pirma, kreditai per įmones, valstybines įmones, vietos valdžios institucijas ir centrinę vyriausybę nukreipiami į infrastruktūrą, nuosavybę ir gamybą, – rašė jis rugpjūčio 21 d. pranešime Carnegie Endowment for International Peace, kur jis taip pat yra nerezidentas vyresnysis bendradarbis.
Dėl papildomos pinigų pasiūlos padidėja įmonių, kurios vėliau yra priverstos intensyviau konkuruoti kainomis, produkcija.
„Tikriausiai dėl šios priežasties labai infliacinė pasaulinė aplinka ir spartus Kinijos kreditų bei pinigų augimas Kinijoje buvo siejamas su defliacija, o ne su infliacija“, – aiškino Pettis.
Rugpjūčio 7 d. interviu CNBC jis taip pat palietė Kinijos paklausos problemą, sakydamas, kad namų ūkių pajamos auga lėtai, o dėl ekonominio netikrumo jie nenori išlaidauti.
Kalbant apie pasiūlą, Kinijos gamintojai yra neįtikėtinai konkurencingi, daugiausia dėl mažų namų ūkių pajamų, pridūrė Pettis.
Zongyuan Zoe Liu, Kinijos mokslininkas iš Užsienio santykių tarybos, taip pat perspėjo dėl pramonės perteklinių pajėgumų. Užsienio reikalai žurnalas neseniai.
„Paprasčiau tariant, daugelyje svarbių ekonomikos sektorių Kinija pagamina daug daugiau produkcijos, nei ji ar užsienio rinkos gali tvariai įsisavinti“, – sakė ji. „Dėl to Kinijos ekonomika rizikuoja patekti į pasmerkimo kilpą dėl kainų kritimo, nemokumo, gamyklų uždarymo ir galiausiai darbo vietų praradimo.
Kai pelnas mažėja, įmonės didina gamybą ir mažina kainas, kad uždirbtų pakankamai pinigų savo skolai padengti, aiškino Liu ir pridūrė, kad vyriausybės nustatyti prioritetiniai sektoriai taip pat parduoda produktus žemiau savikainos, kad pasiektų politinius tikslus.
Ši dinamika destabilizavo pasaulinę rinką dėl pigaus Kinijos eksporto antplūdžio, sukeldama aštrų atsaką griežtų muitų pavidalu. Liu perspėjo, kad vidaus rinka taip pat pasižymi perprodukcija ir žiaurių kainų konkurencija, kuri gali sukelti defliaciją.
„Analogiškai, nors gyvybingas Kinijos elektroninės prekybos sektorius gali pasiūlyti daugybę vartotojų pasirinkimų, iš tikrųjų pagrindinės platformos, tokios kaip „Alibaba“, „Pinduoduo“ ir „Shein“, aršiai konkuruoja dėl tų pačių prekių pardavimo“, – sakė ji.